Plaukai

Šiaudai ilgi ir nepatogūs,
Jų siela gimė iš minčių.
Dėl jų man jau važiuoja stogas,
O aš girdžiu tik jų "kenčiu".

Bet vieną dieną, iš darželio
Išėjo maža gyvastis.
Pakėlė ranką ir ištraukė
Iš savo smegenų pusnis.

Jos traukėsi lyg Kūčių stalo
Šiaudai po staltiese rudi.
Mano žandai staigiai pabalo:
"Tau skauda, ar nesupranti?"

Jis pažvelgė į mano veidą,
Pakėlė akį, antrą, ranką.
Savo plaukų jis nepaleido,
Pabėgau – man jau to užtenka. 

Ūla Tamo 

←